Miško gaisras

misko gaisras

Miško gaisraspavojai ir saugus elgesys

Miško gaisras – stichinis ir nekontroliuojamas medžių ir kitų augalų degimas. Kad kiltų gaisras, turi atsirasti užside­gimo šaltinis ir būti pakankamai kuro bei deguonies.

Miškas – lyg gigantiškas laužas. Jame daug lengvai užsiliepsnojančių medžiagų: sausų šalelių, nukritusių pernykščių lapų, spyglių, išvirtusių sausuolių, be to, puikiai dega ir gyvi, sveiki bei galingi medžiai.

Lengviau gaisras kyla sausame miške. Kai įsibėgėja pavasaris ir nebelieka sniego, dėl kylančios oro temperatūros ir mažėjančio san­tykinio oro drėgnumo miškas ima džiūti ir sąlygos kilti gaisrui tam­pa vis palankesnės. Dideliuose miškuose, giriose drėgmės užtenka ilgesnį laiką – iki birželio vidurio, bet mažuose miškeliuose, parkuose per žiemą sukaupta drėgmė išgaruoja kur kas greičiau.

Senuose, brandžiuose miškuose gaisras gali kilti greičiau negu jaunuolynuose, nes miškui augant, formuojasi degi miško paklotė: ant žemės kaupiasi nukritę lapai, kerpės, šakelės, šakos, net nuvirtę medžių kamienai. Tai – puikus kuras gaisrui. Tai – „laiptai“, kuriais ug­nis, įsižiebusi miško „dugne“, pakyla į viršutinį miško sluoksnį.

Klaidinga būtų manyti, kad miško gaisras daro poveikį tik gamtai: sudega augalai, žūsta gyvūnai.  Gamtinis gaisras gali būti mirtinai pavojingas žmonėms, jeigu jie pasitaiko gaisro kelyje: liepsna degina, dūmuose galite užtrokšti, gaisras gali sunaikinti trobesius ir dūmais paleisti per daugelį metų užgyventą turtą. Gaisro metu  į atmosferą  pasklinda  karštis, dūmai, įvairūs teršalai. Dūmuose esančios kenksmingos medžiagos neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Jos gali sukelti kraujotakos sutrikimus, uždegimines reakcijas. Ypatingai jautrūs dūmų poveikiui yra vaikai ir sergantieji astma bei chroniškomis plaučių ligomis.

dega zole

Patekus į degantį mišką reikia išsiaiškinti, kuria kryptimi plinta gaisras, įvertinti padėtį, numatyti evakavimosi į saugią vietą kelius.

Miško gaisrų priežastys

Gaisro miške rizika priklauso nuo:

  • miškų būklės (norint sumažinti gaisrų pavojų, reikėtų šalinti miško valymo liekanas);
  • priežiūros bei gesinimo sistemų nebuvimo;
  • žmonių elgesio.

10 proc. miškų gaisrų kyla dėl gamtos reiškinių (žaibas, karštis), 90 proc. – dėl žmogaus veiklos –  dėl aplaidumo, senovinės kaimo veiklos praktikavimo, rūkymo, stovyklautojų galutinai neužgesintų laužaviečių, miškuose naudojamų netvarkingų transporto priemonių, tyčinių padegimų ir pan.

Lietuvoje pavojingiausi miškai balandžio, gegužės mėnesiais – kai ant žemės daug sausų pernykščių lapų, smulkių šakelių, o žolė dar neatžėlusi. Vasarą miško gaisringumas priklauso nuo oro sąlygų: oro temperatūros, kritulių kiekio. Užėjus sausrai, miškai tampa kaip parakas – užtenka kibirkšties, kad išdegtų dešimtys ar net šimtai hektarų. Ilgalaikės sausros metu miškas gali užsidegti ir savaime.

Miškų gaisringumo klasės

I klasė  GAISRŲ PAVOJAUS NĖRA – Gaisrams kilti sąlygų nėra.

II klasė  NEDIDELIS GAISRŲ PAVOJUS – Gaisrams kilti sąlygos mažai palankios (tikimybė 5-10 proc.). Gali kilti silpni žemutiniai gaisrai.

III klasė  VIDUTINIS GAISRŲ PAVOJUS – Gaisrams kilti sąlygos vidutiniškai palankios (tikimybė 10-30 proc.). Gali kilti vidutiniai ir stiprūs žemutiniai gaisrai.

IV klasė DIDELIS GAISRŲ PAVOJUS – Gaisrams kilti sąlygos palankios (tikimybė 30-60 proc.). Gali kilti žemutiniai gaisrai, kurie esant šioms sąlygoms pereina į viršūninius gaisrus.

V klasė  LABAI DIDELIS GAISRŲ PAVOJUS – Gaisrams kilti sąlygos ypač palankios (tikimybė iki 100 proc.). Gali kilti žemutiniai gaisrai, kurie esant šioms sąlygoms pereina į viršūninius gaisrus.

Duomenis apie šios dienos kiekvienos urėdijos miškų gaisringumą galite pasižiūrėti čia.

Kaip apsisaugoti nuo miško gaisro?

kaip apsisaugoti nuo misko gaisro

Miško gaisras gali būti labai pavojingas – liepsna degina, dūmuose galite užtrokšti.  nepaisant to,  vis daugiau žmonių statosi ar įsigyja gyvenamuosius namus, sodybas atokiose kaimo vietovėse prie miško ar miške. Jie džiaugiasi ir grožisi vaizdingomis apylinkėmis, tačiau rizikuoja patirti miško gaisro pavojų. Ypač jeigu aplink – tikras, „laukinis“ miškas, pilnas išvartų, senų medžių liekanų, kuriomis ugnis plinta itin sparčiai.

Miške stovintis namas nuo degančio miško gali užsidegti trimis būdais:

  1. Gaisras gali kilti dėl tiesioginio degančio miško liepsnos kontakto su pastatu, tvora, malkų rietuve prie pastato ir pan.
  2. Gaisrą gali sukelti skraidančios kibirkštys, ypač jeigu jos krenta ant degios stogo dangos, miško paklotės, skiedrų ar lentų krūvos ir pan. Degančio miško kibirkštys skrieja labai toli – vėjas ir konvekciniai srautai jas gali nunešti beveik kilometrą.
  3. Uždegti daiktus ar pastatus gali miško gaisro skleidžiamas šilumos spinduliavimas (karštis), kurio intensyvumas pri­klauso nuo gaisro apimties ir tipo (viršūninis, paviršinis ar požeminis). Šilumos spinduliavimas net už keliolikos metrų stovin­čiam pastatui gali pažeisti langus, uždegti medines pastato detales, išlydyti plastikines dailylentes ir taip sukelti gaisrą.

namas-gali-uzsidegtiDūmai neigiamai veikia aplinką ir žmones. Pirmiausia dūmuose esančios kenksmingos medžiagos neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Smulkios dūmų dalelės daug pavojingesnės negu, pavyzdžiui, vėjo nešamos kelio dulkės. Jos gali sukelti kraujotakos sutrikimus, uždegimines reakcijas. Ypač jautrūs dūmų poveikiui yra vaikai ir sergantys astma bei chroniškomis plaučių ligomis.

Dūmai mažina matomumą. Itin didelio gaisro dūmų debesys gali sukelti problemų net oro skrydžiams. Miško, žolės gaisro dūmai šalia greitkelių mažina vairuotojams matomumą ir gali sukelti pavojų eismo saugumui. Netgi dieną uždūminta aplinka sukelia daug problemų, o naktį jie gali tapti tikrais spąstais. Pavyzdžiui, susimaišę su rūku ir nusėdę ant žemės jie gali tapti nepermatoma siena ir daugelio avarijų priežastimi…
Yra dar vienas neigiamas gamtos gaisro poveikis – suniokotas gamtovaizdis. Turizmo ir poilsio vietos, į kurias žmonės laisvalaikiu vyksta pasigrožėti kraštovaizdžiu, gamtos spalvomis, ryškiu horizontu, gali tapti nepatrauklios, jeigu bus gaubiamos gaisro dūmų. Net mažos dūmų koncentracijos ore lengvai pastebimos.

Jeigu gyvenate miške, turite įsidėmėti, kad 10–30 metrų aplink jūsų namąpirmoji saugos zona, kurioje galima ir būtinai reikia imtis veiksmingų priemonių sumažinti liepsnos plitimą ir apsisaugoti nuo miško gaisro liepsnos ir karščio. Namų, stovinčių pušynuose, saugos zona turi būti ne mažesnė kaip 30 metrų. Idealu, jeigu saugos zonoje neauga jokie medžiai, krūmai, kuriais liepsna galėtų išplisti iki namo. Aplinką saugu puošti dideliais alpinariumais, daugiamečių gėlių salelėmis, kuriuos nuo miško galima apriboti dideliais akmenimis. Tokie želdiniai taip pat gali pristabdyti gaisrą, ypač paviršinį.
Jei namas stovi ant stataus, mišku apaugusio šlaito ar skardžio, įprastos saugos priemonės gali nepadėti. Tuomet patarimo reikia kreiptis į vietos priešgaisrines gelbėjimo tarnybas ar miškininkus.
Antroje saugos zonoje sodinkite ugnį sulaikančius, nesakingus, lapuočius augalus: krūmus, medžius, kurie nepalaiko degimo ar netgi šiek tiek jį sustabdo. Spygliuočiai (pušys, eglės), eukaliptai labiau degūs, todėl jų reikėtų atsiakyti.
Trečia zona – aukšti lapuočiai medžiai miško pakraštyje, kurie stabdo gaisro, ypač viršūninio, plitimą.
Jeigu šalia elektros perdavimo laidų, stulpų auga medžiai, būtinai reikia prašyti elektros tinklų aptarnavimo tarnybos, kad apgenėtų medžių šakas. Visoje sklypo teritorijoje reikia reguliariai šalinti visą degią augmeniją: genėti apatines medžių šakas, grėbti nukritusius lapus, sausas šakas ir šakeles. Jeigu, nepaisant rekomendacijų, šalia namo auga medžiai, jų šakos turi būti nugenėtos iki 4–5 metrų aukščio nuo žemės paviršiaus. O šakas, svyrančias virš ar šalia namo stogo, reikia pašalinti. Šakos turi būti ne arčiau kaip 4–5 metrai nuo kaminų ir ventiliacinių kanalų. Taip pat rekomenduojama nuo namo sienų pašalinti vijoklinius augalus (vynuoges, gebenes ir pan.).
Labai svarbu didelį dėmesį skirti vejos aplink sodybą priežiūrai. Ją būtina reguliariai pjauti – tuomet ji bus dar vienas barjeras iš miško plintančiam gaisrui. Tačiau jeigu veja virs nešienaujama pieva, pavojus dar labiau padidės. Pavasarį sausa žole gaisras plinta tiesiog žaibiškai. Be to, išdžiūvusi žolė greitai užsidega nuo menkiausio neatsargaus veiksmo: numestos nuorūkos, laužo žiežirbos. Gali atsitikti taip, kad sodybos kieme kilęs gaisras persimes į mišką.

saugumo-zonos

Kilusį miške gaisrą lengva pastebėti iš kylančių dūmų. Tačiau dūmai – ne vienintelis gaisro požymis. Yra kitų ženklų, įspėjančių apie artėjantį miško gaisrą. Tai aiškiai juntamas ir nesisklaidantis degėsių kvapas, sklindantis iš padūmavusio miško pusės, neramus miško gyvūnų elgesys arba akivaizdus jų migravimas viena kryptimi. Naktį apie kilusį gaisrą gali įspėti garsūs viena kryptimi skrendančių paukščių klyksmai arba ryški pašvaistė horizonte virš miško. Kylantys dūmai rodo gaisro plitimo kryptį, o apie gaisro judėjimo greitį galima spręsti pagal vėjo stiprumą. Kuo stipresnis vėjas, tuo gaisras plis greičiau.

Jeigu gaisras jus užklupo miške iškylaujančius, svarbiausia – nepasiduoti panikai, nesiblaškyti, nesistengti beatodairiškai bėgti, nes pabėgti nuo mišką apėmusio gaisro yra labai sunku. Reikia susikaupti ir greitai įvertinti padėtį bei numatyti evakavimosi į saugią vietą kelius. Jeigu po ranka yra  žemėlapis ir žinoma tiksli buvimo vieta, galima  lengviau nustatyti kur yra artimiausia  saugi vieta. Jeigu ne – labai pravartu  palypėjus į aukščiausią vietovės tašką, ar aukštą medį,  apžvelgti apylinkes ir paieškoti saugesnės vietos.  Svarbiausi dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį  – tai:

  • oro sąlygos ( vėjo stiprumas ir kryptis);
  • artimiausi vandens šaltiniai (upės, ežerai, pelkės);
  • atviros vietos ( laukymės, miško pakraščiai);
  • kalnuotoje vietovėje – plikos atviros uolos.

Slėptis nuo miške kilusio gaisro reikia tokiose vietose, kurias nuo gaisro gali atkirsti natūralios gamtinės kliūtys: didelėse, atvirose miško laukymėse, ežerų salose, upių pakrantėse, ant plikų uolų, esančių aukščiau negu degantis miškas. Jeigu miškas užsidegė aukštai kalnuose, gali būti, kad beieškant saugios vietos gali tekti kopti iki ledinės kalno viršūnės…

Eiti į saugią vietą reikia prieš vėją, gaisrą aplenkiant šonu. Eiti pavėjui rizikinga – gaisras juda greičiau negu pėsčias žmogus. Tik atsidūrus pavėjinėje gaisro pusėje galima atsikvėpti. Bet ir tada sustoti vietoje negalima, nes netikėtai pasikeitus vėjo krypčiai galite atsidurti pavojingoje zonoje.

Jeigu gaisras artėja ir esate prie bet kokio vandens telkinio,  gulkitės į vandenį, o veidą užsivyniokite kokiu nors šlapiu audeklu.

Jeigu šalia nėra vandens, kuriame galima slėptis nuo ugnies, reikia susirasti kuo didesnę, atviresnę laukymę, nusivilkti visus sintetinius, greitai besilydančius rūbus, mesti šalin visus turimus lengvai degančius daiktus. Iš kuo didesnio ploto nukasti visas galinčias degti medžiagas – sausą žolę, spyglius, šakeles ir įsikasti į drėgną žemę. Likusias atviras kūno vietas prisidengti kokiais nors  nedegiais audeklais ar rūbais iš natūralių medžiagų. Audiniai, kuriais dengsitės turėtų būti nors minimaliai sudrėkinti.

Miškų degumo klasės

Ne visi miškai vienodai pavojingi gaisro atžvilgiu.  Atsižvelgiant į augančių medžių rūšis, dirvožemio drėgnumą ir maistingųjų medžiagų kiekį, skiriamos trys gamtinio miškų degumo klasės. 40% Lietuvos miškų priskiriami didelio, 23% – vidutinio, 37% žemo degumo klasei.
I degumo klasė – didelio gamtinio degumo miškai  – patys pavojingiausi. Tai spygliuočių jaunuolynai ir sausuose bei nederlinguose dirvožemiuose augantys pušynai ir eglynai. Juose gali kilti ir žemutiniai, ir viršutiniai gaisrai.
II degumo klasė – vidutinio gamtinio degumo  miškai – šlapiose augimvietėse augantys spygliuočių jaunuolynai, vidutinio drėgnumo ir pakankamai derlinguose dirvožemiuose augantys pušynai ir eglynai, sausuose ir nederlinguose dirvožemiuose augantys lapuočių miškai bei nusausintos augavietės su durpingu dirvožemio sluoksniu. Tokiuose miškuose ilgiau užsitęsus sausringam laikotarpiui, galimi žemutiniai, o spygliuočių medynuose – ir viršutiniai gaisrai.
III degumo klasė – mažo gamtinio degumo miškai  lapuočių medynai bei įvairių rūšių medynai, augantys užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose. Tokiuose miškuose  stichinės nelaimės sąlygomis dėl užsitęsusios sausros galimi žemutiniai ir durpiniai požeminiai gaisrai.

misko gaisrai

Pavojingiausi gaisro atžvilgiu miškai

Patys pavojingiausi gaisro atžvilgiu yra šie miško masyvai:
Druskininkų – Varėnos masyvas – 145000 ha,
Labanoro – Pabradės masyvas – 91000 ha,
Kazlų Rūdos masyvas – 59000 ha,
Šalčininkų rajono Rūdininkų giria – 11086 ha,
Jurbarko rajono Viešvilės-Smalininkų masyvas – 16374 ha,
Lazdijų rajono Kapčiamiesčio giria – 29859 ha,
Vilniaus rajono Lavoriškių giria – 15590 ha,
Kuršių nerijos masyvas – 9774 ha.                                                         Labai didelis miško gaisrų pavojus yra Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenų apsuptuose Kuršių nerijos pušynuose, kuriuose auga  ypač degūs kalninės pušies želdiniai. Jie gali užsidegti nuo menkiausios kibirkštėlės, o beveik nuolatos pučiantys stiprūs vėjai akimirksniu įpučia didelį, sunkiai suvaldomą gaisrą. Nerijoje įvyko keletas itin didelių gaisrų. 1957 m. išdegė 150 ha, 1967 m. – 30 ha, 1971 m. 15 ha, 1995 m. – 60 ha Kuršių nerijos miško.

2006 m. gegužės 4 d. Kuršių nerijoje, Smiltynėje, kilo didžiausias per pastarąjį šimtmetį gaisras. Jo metu išdegė beveik 240 ha miško. 2014 m. balandžio 25 d. Kuršių nerijoje, ties Alksnynės kontrolės postu kilusio gaisro metu išdegė apie 60 ha miško.

3skyrius_6_31foto

Miško gaisrų rūšys

Atsižvelgiant į tai, kuriuos medyno ardus apėmusi ugnis, gaisrai skirstomi į žemutinius, viršutinius (viršūninius) ir požeminius. Dažniausiai pasitaiko žemutinis arba paviršinis gaisras. Jis lėtai sklinda pažeme – dega miško paklotė (kerpės, žolė, krūmai). Toks gaisras pažeidžia ar net sunaikina medžius. Liepsnos aukštis gali siekti net 1,5–2 m aukštį, plitimo greitis – 0,3–1 km/h. Žemutiniai gaisrai Lietuvoje vyrauja spygliuočių medynuose, o lapuočių medynuose kyla retai, dažniausiai pavasarį.
Viršutinis (viršūninis) gaisras dažniau pasitaiko spygliuočių miškuose. Dažniausiai jie kyla vasaros metu, esant sausiems ir vėjuotiems orams. Jo metu dega ne tik paklotė, bet ir medžių laja. Tai pavojingas gaisras – jis „eina“ medžių viršūnėmis, o vėjo nešamos kibirkštys, degančios šakelės sukuria naujus gaisro židinius. Viršutinis gaisras plinta 3-4 km/val. greičiu, o genamas stipraus vėjo gali pasiekti 25-30 km/val. ir net didesnį greitį. Liepsnos temperatūra pasiekia 1100°C. Viršūninio gaisro metu išspinduliuojama labai daug šilumos. Dėl įkaitusio oro susidaro konvekcinės kolonos, kurių skersmuo siekia kelis šimtus metrų. Liepsnos aukštis kolonos viduryje gali siekti 120 metrų. Dėl to į gaisrą patenka daugiau oro, o tai skatina dar intensyvesnį degimą.
Požeminiai gaisrai kyla ten, kur žemės paviršiuje yra durpingas dirvožemis. Durpės pradeda degti prie medžio kamieno ar kelmo. Dega be liepsnos. Požeminiai gaisrai paprastai plinta lėtai – keletą metrų per parą. Jie yra labai pavojingi, nes išdegęs durpingas sluoksnis po velėna suformuoja tuštumas. Jos ne visada pastebimos, todėl užmynus galima įkristi ir sudegti. Tokio gaisro plitimas labai priklauso nuo durpingo sluoksnio drėgnumo. Užgesinti požeminius gaisrus sunku, ypač sausros metu.

po gaisro