Radiologinių avarijų tikimybės ir poveikio vertinimai savivaldybėse nepriklauso nuo jų teritorijoje esančių ar neesančių radiologinės avarijos rizikos objektų, todėl radiologinių avarijų rizikos vertinimai kelia abejonių dėl patikimumo. Radiologinių avarijų rizika dažnai yra nuvertinama arba ignoruojama, o tai silpnina savivaldybių parengtį radiologinėms avarijoms.
Radiologinė avarija – vienas iš galimų įvykių, galinčių turėti padarinių (poveikį) paveiktai teritorijai: gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai, būtiniausioms gyvenimo (veiklos) sąlygoms ir sukelti savivaldybės ar valstybės lygio ekstremaliąją situaciją. Radiologinių avarijų rizikos vertinimo rezultatai suteikia teisinį pagrindą numatyti ir įgyvendinti radiologinių avarijų tikimybės bei padarinių mažinimo priemones (prevencines priemones) bei pasirengti reaguoti į radiologines avarijas ir dėl jų susidariusias ekstremaliąsias situacijas, t.y. parengti ekstremaliųjų situacijų valdymo planus ir užtikrinti šalies civilinės saugos sistemos parengtį radiologinių avarijų atžvilgiu.
Radiologinių avarijų grėsmės ir pavojai Lietuvoje yra objektyvūs – juos galima pažinti, įvertinti galimą poveikį, o po to techninėmis, organizacinėmis priemonėmis galima keisti pagrindinius rizikos parametrus: tikimybę arba pasekmes. Bet, nors rizika turi realų pagrindą, galimų pavojų rizikos vertinimas tiesiogiai priklauso nuo individų, atliekančių rizikos vertinimą, požiūrio, žinių ir patirties ir tampa labai subjektyvus.
Be to dažnai požiūriai į riziką yra konstruojami remiantis kultūrinėmis ribomis tarp individų, socialinių grupių, bendruomenių ir taip objektyvi rizika tampa individualiai interpretuojama ar net neigiama. Tai pasireiškia rizikos „nuvertinimu“, t. y. didelę riziką suvokti kaip mažą ir laikytis pozicijos, kad „tai gali nutikti kitiems, bet ne man“ . Tačiau ignoruojama rizika nedingsta, ji išlieka, o tikintis, „kad nieko neįvyks“, vėliau nesiimama planuoti jokių poveikio švelninimo priemonių. Savivaldybės atliekamas pavojų rizikos vertinimas taip pat priklauso nuo ją atliekančių asmenų požiūrio, žinių, patirties, todėl tikslinga išsiaiškinti kaip savivaldybėse vertinama radiologinių avarijų rizika.
Išanalizavus visų savivaldybių 2011-2015 m. atliktus pavojų rizikos vertinimus, gauti tokie rezultatai:
Radiologinių avarijų riziką vertino 39 savivaldybės (65 %), o 21 savivaldybė (35%) neįtraukė tokio pobūdžio avarijų į galimų savivaldybėje pavojų sąrašą ir nevertino tokių avarijų.
Savivaldybės, analizuodamos radiologinių avarijų riziką, vertino jų tikimybę ir galimas pasekmes. Iš 60 savivaldybių – 9 (15%) vertino radiologinių avarijų tikimybę kaip vidutinę (gali įvykti kartą per 10–50 metų), 15 ( 25%) – kaip mažą (gali įvykti kartą per 50–100 metų), 15 (25%) – kaip labai mažą (gali įvykti rečiau negu kartą per 100 metų), o likusios 21 (35%) nemato jokios tikimybės įvykti radiologinei avarijai.
Radiologinių avarijų pasekmės buvo vertinamos trimis aspektais: pasekmės žmonių sveikatai ir gyvybei, turtui ir aplinkai, būtiniausioms gyvenimo ir (ar) veiklos sąlygoms. Pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai 13 savivaldybių (22%) įvertino kaip nereikšmingas, 17 (28%) – ribotas, 5 (8%) – dideles, 4 (7%) – labai dideles. Pasekmių turtui ir aplinkai vertinimas panašus: 8 savivaldybės (13%) vertino kaip nereikšmingas, 6 (10%) – ribotas, 16 (27%) – dideles, 7 (12%) – labai dideles, 2 (3%) – kaip katastrofines. Pasekmės gyvenimo ar veiklos sąlygoms buvo įvertintos taip: 4 savivaldybės (7%) vertino kaip nereikšmingas, 4 (7%) kaip ribotas, 7 (12%) kaip dideles, 17 (28%) kaip labai dideles, 7 (12%) – kaip katastrofines.
5 savivaldybės (Kazlų Rūdos, Kėdainių, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio) radiologinių avarijų riziką vertina kaip labai didelę, 16 savivaldybių – kaip didelę, 7 kaip vidutinę, 11 savivaldybių radiologinių avarijų riziką vertina kaip priimtiną, 21 savivaldybė (35%) radiologines avarijas vertina kaip neaktualias (žr. pav.). Tai rodo, kad tik 21 savivaldybė (34%), vadovaujantis atliktu rizikos vertinimu, turi pareigą radiologinių avarijų valdymo procedūras aprašyti savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane. Pažymėtina, kad net ne visos valstybiniame gyventojų apsaugos plane branduolinės avarijos atveju paminėtos, kaip galinčios būti užterštos radionuklidais, savivaldybės įžvelgia radiologinės avarijos riziką: pav. Ignalinos savivaldybė radiologinių avarijų riziką įvertino kaip priimtiną, Rokiškio ir Anykščių – kaip vidutinę – o tai reiškia, kad ir jos neprivalo radiologinių avarijų sukeliamų ekstremaliųjų situacijų valdymo procedūrų aprašyti savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane.
Ar tikrai nėra radiologinių avarijų pavojaus? Lietuvoje yra branduolinės energetikos objektų, kurie pagal Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) reikalavimus GS-R-2 priskiriami I avarinės parengties kategorijai (Ignalinos AE) ir III avarinės parengties kategorijai (Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykla, Ignalinos AE panaudoto branduolinio kuro saugykla). Be to Lietuvoje yra apie 13,9 tūkst. jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių – atvirieji šaltiniai naudojami branduolinėje medicinoje įvairių ligų diagnostikai ir gydymui; uždarieji – gama radiografijoje, įvairiuose analizatoriuose, spektrometruose, matuokliuose, kalibravimo įrangoje, spindulinėje terapijoje kraujui švitinti. Dar vienas radiologinės avarijos pavojaus šaltinis – Lietuvos Respublikos viduje pervežamos radioaktyviosios medžiagos ir radioaktyviosios atliekos, bei tranzitu per Lietuvą (su leidimais) pervežamos radioaktyviosios medžiagos. Be to, kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai pasienio kontrolės punktuose sulaiko krovinius, skleidžiančius jonizuojančiąją spinduliuotę. Artimoje ateityje, kai Baltarusijoje, Astravo rajone, 20 km. nuo Lietuvos sienos bus baigta statyti V avarinės parengties kategorijos Baltarusijos atominė elektrinė, radiologinių (branduolinių) avarijų rizika išaugs.
Reali rizika išaugs, bet ar išaugs realus pasirengimas tokio pobūdžio pavojams? Branduolinės avarijos atveju ne vienoje savivaldybėje gali tekti organizuoti gyventojų apsaugą: evakuoti gyventojus, slėpti juos kolektyvinės apsaugos statiniuose, organizuoti jodo profilaktikos priemones. Tačiau jeigu savivaldybės, „neįžvelgdamos” galimos rizikos neplanuos tokių veiksmų, reali gyventojų apsauga bus sunkiai įmanoma.