Organizacijos saugos antikultūra

Kuo pasižymi organizacija, kurioje veši saugos antikultūra?

  • Darbuotojas, atsakingas už saugą (civilinę, priešgaisrinę ar darbo) tokioje organizacijoje yra nesvarbus.

Saugos organizavimo klausimai yra jo asmeninins reikalas, geriausia, jeigu jis nekliudo dirbti kitiems. Svarbiausia jo funkcija – parengti dokumentai su reikalaujamo turinio viršeliais, kad organizaciją tikrinantiems inspektoriams būtų ką parodyti. Jis – menkai apmokamas darbuotojas, nes “juk nieko nedirba…”

  • Darbuotojai nežino kaip saugiai elgtis.

Organizacija net negalvoja realiai instruktuoti darbuotojų kaip saugiai elgtis darbo vietoje, ką daryti kilus gaisrui, dingus elektrai ir pan. Svarbiausia – darbuotojo parašas instruktažų žurnale.  O iš kur žinios ir gebėjimai? Tai kiekvieno darbuotojo asmeninis reikalas!

  • Nėra laiko laikytis saugos reikalavimų, nes svarbiausia – tiesioginis darbas.

Jeigu pritrūksta laiko ar spaudžia terminai, darbuotojai turi suktis greičiau. Skubant, saugumo reikalavimai pasitraukia į antrą planą. Bet jeigu laiko stoka tampa nuolatine būsena, vadinasi darbuotojams duodamas signalas, kad saugumas visiškai nesvarbus.

  • Ieškoma ne geriausių, o pigiausių saugos mokymo paslaugų.

Saugos mokymo paslaugų teikimo paieškose niekas nesidomi mokymo teikėjų kvalifikacija ar patirtimi, svarbiausi reikalavimai: kuo pigiau ir kuo trumpiau. Dar geriau – jokių mokymų, perkamas tik dėstytojo parašas ant fiktyvaus mokymo protokolo. Parašas, žinoma, kainuoja mažiau, negu pilni mokymai…

  • Darbuotojų saugos mokymuose ir pratybose vadovai nedalyvauja.

Tai, kad vadovai nedalyvauja mokymuose ir pratybose siunčia darbuotojams aiškią žinią apie vadovų -geriausiai apmokamų darbuotojų požiūrį į saugą organizacijoje: “nevarbūs dalykai reikalingi tik nesvarbiems asmenims”. O kas gi nori būti nesvarbus??

  • Vadovai neskaito su saugos užtikrinimo procedūromis susijusių dokumentų… bet juos pasirašo.

Net tais retais atvejais, kai vadovas yra priverstas veikti pagal savo pasirašytą planą, jis jo neskaito. Jis viršininkas, taigi gali veikti ir be plano…  Nereikalingi įsakymai ir neišmanymo demonstravimas kelia “svetimos gėdos” jausmą ir veda į neviltį tuos “nesvarbius” specialistus, kurie žino, kaip reikia elgtis ir kad daug kas jau yra suplanuota.

  • Dėmesys darbuotojų saugumui – tik žodžiai plakatuose ir susirinkimų tribūnose.

Deklaruojamos tiesos, kad darbuotojai yra vertingiausias turtas ir kad saugumas yra svarbiausia, apgauna patiklius darbuotojus, kurie priima tai kaip pažadą turėti saugią darbo vietą.. Tiesa, neilgam…  Bent kartą dėl bet kokių priežasčių praleidus saugos procedūras. paaiškėja, kad saugumo “pažadas” yra tik tušti žodžiai. Saugos kultūrai užgimti – jokių prošvaisčių!

  • Ne planuojami veiksmai, o perkami kitoms organizacijoms parengti planai kaip elgtis ekstremaliųjų situacijų atvejais.

Akcentuojamas popierinio plano būtinumas, bet negaištamas laikas strategijoms ir taktikoms. Perkant plano parengimo paslaugą, tiekėjui keliami reikalavimai – kaina (ne aukštesnė nei A4 formato popieriaus lapų kopijavimo paslaugos) ir puslapių skaičius (kuo daugiau, kad ir ne į temą). Turinys – nesvarbus, tiks ir “paguglintas” ir nukopijuotas. Paslaugos tiekėjo kvalifikacija nesvarbi… Gali nieko neišmanyti…

  • “Viršininkai” geriau žino kokių saugumo priemonių reikia.

Net jeigu saugumui skiriamas šioks toks dėmesys, tai tik toks, kokį nurodo vadovai. Darbuotojų nuomonės niekas neklausia. Jeigu darbuotojai jaučiasi neišklausomi, nepastebimi, atstumti, negalintys nieko pakeisti – jie nieko nepasakys ir tuomet, kai matys labai rimtas saugumo spragas.

  • Darbuotojų pasiūlymai dėl saugos sustiprinimo net neperžiūrėti sumetami į giliausią stalčių arba kur nors dar giliau…

Tai dar blogiau, negu visai neklausti darbuotojų nuomonės. Jeigu surenkami pasiūlymai ir nedaroma nieko, darbuotojai nusivilia dar labiau, nes supranta tai ne tik kaip jų nuomonės sumenkinimą, bet ir kaip jų nuomonės suklastojimą.  Bet organizacijai, kurioje veši saugos antikultūra, matyt tai nerūpi.



Parašykite komentarą